Mano patirtis.

Kai mama, kaip gal ir daug kam, sakydavo: „Nesidraskyk, vaikeli, saugok save“, ilgai nežinojau, ką atsakyti, bet paskui supratau, kad nuo prigimties nepabėgsi, tad svarbiausia yra pasirinkti ne ar imtis visokių iššūkių, o kokių jų imtis. Mano visi profesinio ir pilietinio kelio iššūkiai susiję su pagrindiniu tikslu – kaip padaryti, kad žmonės būtų saugūs ir laisvi.

Universitete studijavau teisę, ir nors mano specializacija buvo komercinė teisė, darbą rašiau iš Nevyriausybinių organizacijų temos. Jau studijų metais pradėjau konsultuoti nevyriausybines organizacijas, kaip steigtis, plėtotis, valdyti vidinius iššūkius. Tarp klientų buvo ir Lietuvos skautija, ir Lietuvos gėjų lyga, ir daugybė kitų. Mano magistrinio darbo pagrindu vėliau išleidau knygą apie Nevyriausybines organizacijas. Mano pasiūlymų pagrindu iš esmės buvo pertvarkyta ir patobulinta ir teisinė sistema. Beje, Labdaros ir paramos įstatymą dar būdami studentai rašėme kartu su Ingrida Šimonyte.

Dar studijuodamas taip pat pradėjau dirbti Lietuvos Laisvosios rinkos institute. Per keliolika metų nuo praktikanto galiausiai tapau ir instituto vadovu. Institute pavyko prisidėti prie nemažos dalies reformų, davusių gerą impulsą Lietuvai: darbo santykių lankstumas (beje, visas kažkada čia atėjęs Skandinavijai skirtas paslaugų sektorius su šimtais darbo vietų – tik dėl mano galiausiai įvykdytų pataisų); privatizavimo skaidrinimas, moksleivių krepšelių reforma (kodėl ją valstiečiai vėliau sudarkė, žinau, bet kodėl dabar konservatoriai vėl neištaisė – nesuvokiu). Dirbdamas institute taip pat nemažai prisidėjau ir prie ekonominės edukacijos.

Dar studijų laikais pradėjau ir politinį įsitraukimą. Kaip dabar pamenu, pirmus sąmoningus rinkimus ir baisų sau klausimą: „Negi jie (Gražulis ir dar kai kurie) dabar spręs už mane?“ Tapau Lietuvos liberalaus jaunimo nariu, po kelerių metų buvau šios organizacijos pirmininkas. Labai džiaugiuosi, kad kai kurios mano pradėtos savišvietos idėjos organizacijoje gyvos iki šiol. Taip pat buvau du kartus išrinktas į Vilniaus miesto tarybą.

Man visada patiko analizuoti sunkias problemas ir dėstyti. Šiuo metu tai darau minimaliai – Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete kriminologams. Anksčiau dėsčiau jurisprudencijos kursą VU Teisės fakultete, dar prieš tai – Mykolo Romerio universitete. Mano disertacija apie teisinį pliuralizmą buvo įžūlus žingsnis. Kaip teigė Egidijus Kūris, čia tas pats, kaip apsiginti disertaciją iš teologijos, kad Dievo nėra. Po disertacijos buvo gerų straipsnių apie teisės veiksmingumą bei taikymą, tačiau nuo akademinės veiklos pasukau į praktikos akcentą.

Ministru tapti neplanavau, rinkimuose nedalyvavau, bet iššūkio 2008 metais ėmiausi, nes pats savęs jau paklausiau: „Negi noriu visada tik pasakoti kitiems, kaip valdžioje elgtis, reikia imtis pačiam.“ Ko nesitikėjau, tapdamas ministru, kad tiek daug laiko reikės skirti kalėjimams. Situaciją ten, manau, pavyko pakeisti iš labai blogos į patenkinamą dėka visų pakeistų vadovų, keičiamos kultūros ir reformų. Kai tapau ministru, nuteistųjų buvo per 12 tūkstančių, dabar – mažiau nei 6. Ir tai labai prisideda prie saugesnės Lietuvos.

Labiausiai būdamas ministru siekiau pakeisti kvaziteisminių institucijų – visokių inspekcijų – mąstymą. Ir nemažai pavyko. Atsirado tokie terminai kaip rizikos vertinimas, konsultavimas, planavimas, prevencija. Net 68 procentai verslininkų įvertino, kad dėl mano ir komandos vykdytų pokyčių institucijos tapo ir draugiškesnės, ir efektyvesnės. Šiaip jau tikrai smagu, kad baudų, tikrinimų mažiau, o, tarkime, apsinuodijimų kai kur pavalgius irgi tris kartus mažiau.

Dar būnant ministru pavyko visiškai skaitmenizuoti daugybę paslaugų, įskaitant, antriems pasaulyje, įmonių steigimą, teisėkūrą, supaprastinti paskolų biurokratiją (dėl viso to Pasaulio banko reitinguose pakilome net per 10 punktų), visiškai atsisakyti privalomų antspaudų, kitokio perteklinio reguliavimo. Pavyko palengvinti pavardžių keitimą, įteisinti santuoką ne tik civilinės metrikacijos patalpose, nebereikalauti vėl eiti į santuokų rūmus po bažnytinės santuokos.

Būnant ministru aktyviai dalyvavau ir Europos darbe, kur pavyko pasiekti, kad sovietų nusikaltimai būtų smerkiami taip pat, kaip ir nacių, ir kad Europa skirtų dėmesį edukacijai apie tai (akivaizdu, kad skiriama vis dar per mažai, ką matome iš Pietų Europos žinojimo apie Ukrainą lygio – čia reikės padirbėti Europos parlamente). Pavyko užsitarnauti ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos specialų pranešimą, po to, kai ginant Lietuvos raportą Žmogaus Teisių Taryboje Jungtinėse Tautose, jie buvo pastatyti į vietą po savo nekorektiškų klausimų, kodėl mes neva persekiojame Antrojo pasaulinio karo „didvyrus“.

Be abejo, teko atlaikyti Garliavos istoriją ir bent šiek tiek stabilizuoti tuomet įsiūbuotą teisinės sistemos laivelį.

Meru apsisprendžiau būti todėl, kad buvo gaila Vilniaus, kurio tradiciniai epitetai žiniasklaidoje buvo tapę „praskolintas“, „korupcinis“, „neišsimokantis“. Didžiuojuosi, kad praskolinto etiketė nuplauta, kad pavyko miestą apvalyti ir nuo apkerpėjusios sovietinio-oligarchinio tipo nomenklatūros savivaldybėje (privatizavimo, statybų, šilumos ūkio, viešųjų pirkimų, įmonių valdymo ir kitose srityse), bet ir nuo sovietinių simbolių viešosiose erdvėse (Žaliasis tiltas, Lukiškių aikštė, buvęs Cvirkos skveras ir kitos vietos).

Dar negaliu apie Vilnių kalbėti objektyviai, dar eidamas juo vis galvoju, ko pats nespėjau padaryti, ar kas ne visai taip daroma dabar, kaip manyčiau, kad yra teisinga. Tačiau yra dalykų, kuriais tikrai didžiuojuosi: tai ir daugiau žalumos (objektyviai, pagal satelitinės nuotraukos ir AI analizę), keliasdešimt kartų daugiau naujų medžių gatvėse per metus, švietimo inovacijos, pagaliau dėmesys kokybiškai urbanistikai, architektūrai, gatvėms, šešis kartus ilgesnis ir gerokai kokybiškesnis dviračių takų tinklas, radikali atvirų duomenų politika, turizmo ir investicijų pritraukimo sėkmė, nuo neteisėto užtvėrimo išvaduotos viešosios erdvės, daugybė kitų kasdienių dalykų.

Daugelis iš pokyčių yra gal net nematomi iš didelių bokštų, bet matomi kelių minučių spinduliu aplink daugelio vilniečių namus – takeliai, suoliukai, apšvietimas, augalai, žaidimų aikštelės, sporto aikštelės ar tiesiog kiek didesnė tvarka. O ir viso miesto mastu – jei paklaustumėte savęs, pasidairydami aplinkui, ar tai buvo prieš 9 metus, manau, nustebtumėte. Nebuvo nei Vakarinio aplinkkelio, nei Žirnių/Liepkalnio viaduko, nei padorios krantinės, nei Paupio, nei raudonų autobusų, nei normalios Lukiškių aikštės, nei MO (kurio bistro sėdėdamas va dabar rašau šį tekstą), nei daugybės kitų dalykų.

Šalia reformų, šalia ūkinių darbų teko gerai padirbėti ir sprendžiant krizes. Covid pandemijos bangą pavyko valdyti gerai, nes buvome tiesūs, paprasti, nevyniojantys į vatą, ir kviečiantys susitelkti. Ukrainos karo akivaizdoje ne tik padėjome pabėgėliams, ir jie čia atrado savo namus, bet ir užkūrėme informacinę kampaniją Ukrainai paremti.

Jau būnant meru užsidirbau pradžioje persona non grata statusą (turbūt labiausiai už Maskvos namų užlenkimą bei Rusijos ambasadoriaus trolinimą), o vėliau ir ieškomo asmens statusą (čia, kaip suprantu, net ne už Putino pasiuntimą į Hagą, o už sovietinių skulptūrų nukėlimą).

Esu įsitikinęs, kad ypač užimant atsakingas vadovaujančias pareigas, svarbu nepriaugti prie kėdės, tad sąmoningai nebesiekiau trečiosios mero kadencijos ir pasukau į privatų sektorių. Sekasi gerai, tačiau matau, kad Europoje reikia kiekvieno indėlio ir tikros lyderystės. Noriu, kad ir mes Lietuvoje, ir mes visi Europoje būtume saugesni, turtingesni, laisvesni.

Žinau, kad iš to, ką esu daręs, yra dalykų, kur jums gal labai patinka arba nelabai patinka, tačiau didžiuojuosi, kad galiu drąsiai pasakyti, jog visada dariau tai, ką buvau pažadėjęs. Ir žinau, kaip dalykus ne tik pažadėti, bet ir padaryti – net kai jie atrodo neįmanomi. Tad, jei priimtina tai, ką siūlau Europoje, dabar prašau jūsų palaikymo rinkimuose.