Deimantė Rimkutė: ar tikrai leisti moksleiviams spręsti patiems?

Artėjantys rinkimai it egzaminas dar kartą patikrins mokyklų Pilietinio ugdymo programos efektyvumą. Praeituose Seimo rinkimuose savo valią išreiškė tik 37 proc. jaunimo. Ką daryti, kad demokratiniuose procesuose jaunimas dalyvautų aktyviau?

Turbūt atsakymas siejamas ne vien su švietimo gairėmis ar naujomis politikos koncepcijomis. Problemos šaknys slypi kur kas giliau: ne ministerijos dokumentų puslapiuose. Praktinis pasaulis liudija, kad prastai įgyvendinama gera teorija be praktikos devalvuoja. Teorija turi būti ištikima realybei. Vice versa.  Būtent todėl, pilietiškumo skatinimo kontekste, svarbu diskutuoti apie praktinį demokratinių procesų taikymą mokyklose.

Pamenu, būdama dešimtokė, tapau šių procesų dalimi. Drauge su kitais mokiniais dalyvavome įvairiuose politinius procesuose, iš pradžių siūlydami idėjas mokykloje, vėliau savivaldybėje ir, galiausiai, Seime. Dialogas su sprendimų priėmėjas leido suprasti įvairių visuomenės grupių įtraukimo į sprendimų priėmimą reikšmę. Šis demokratiškumo, dialogo užmezgimo, principas, pirmiausiai, man atsiskleidė kaip politikos žinojimo ribotumo (objektyvumo) problemos sprendimo būdas, paskiausiai, kaip pilietinio aktyvumo didinimo stimulas.

Žinojimo problema politikoje

Viena didžiausių politikos problemų, kuri neleidžia priimti tinkamų sprendimų, yra informacijos trūkumas. Svarstant vieną ar kitą politikos pasiūlymą neišvengiamai susiduriama su paradoksu, kurį vadinu žinojimo-nežinojimo dilema. Nors valstybė turi priėmimą prie daugelio informacijos šaltinių – jų vis tiek nepakanka. Nei politikai, nei valstybės tarnautojai negali žinoti visko. Ir nors kai kurie šios problemos eliminavimą sieja su valstybės vaidmens atsisakymu, ne visada tai yra tinkamiausias sprendimas.

Efektyviausias būdas priartėti prie žinojimo, kuris paprasčiau gali būti pavadintas tinkamai ir sąžiningai atrinkta informacija, yra visuomenės grupių, kurios žino geriau, įtraukimas. Žmones supaprastintai galima redukuoti į dvi dalis. Viena – žino, bet nekalba, kita – nežino, bet kalba. Šie žodžiai kitokioje santvarkoje gali būti suvokiami kaip aliuzija į valdovo ir vergo santykį, šiais, demokratijos laikais, mūsų sąmonėje suponuoja atsižvelgimą į silpnesnįjį, jo teises, jo nuomonę, už viso to slypinčius bendruosius protingumo ir sąžiningumo principus.

Tik esant tokioms aplinkybėms, kai išklausomas platesnis spektras žmonių, galima diskutuoti apie visapusišką visuomenės poreikių atstovavimą, grįstą ne vien subjektyvia sprendimo priėmėjo nuomone ar siaurais interesais, bet ir objektyvesniu įsitikinimu, kuris remiasi ir bendruomenės, organizacijos pozicija. Tik esant tokiems santykiams galima kurti pasitikėjimu grįstą ryšį, kuris yra tikrų tikriausias vaistas nuo politinio abejingumo, kurio pavojingumą įžvelgiame nūdienos demokratinėse visuomenėse.

Mokyklose reikia daugiau demokratijos

Būtent šis, demokratiškumo, aspektas yra svarbus ne tik platesniuose visuomenės grupių ir valstybės santykiuose, bet ir kitose sferose, pavyzdžiui, mokyklose. Skatinimas įsitraukti į sprendimų priėmimą, viena vertus, kuria bendruomenę, diegia atsakomybės jausmą, padeda įsiklausyti į poreikius, antra vertus, prisideda prie demokratiškumo kaip principo praktikavimo ir kitose sferose. Svarbiausias to pavyzdys – rinkimai.

Demokratiškumas mokyklos valdyme gali atsiskleisti įvairiai. Pirmasis elementas – dalyvavimas mokyklos valdyme. Tai galimybė rinktis mokyklos meniu, organizuoti atvirus mokinių prezidento debatus, skatinti mokyklos tarybos ar mokinių savivaldos įtraukimą. Vienas papildomas mechanizmas, kuris prisidėtų prie kitų grupių įtraukimo – mokinių biudžetas. Vilniaus miesto savivaldybė galėtų paleisti pilotinį projektą, kuriame dalyvaujančių gimnazijų administracijos kartu su mokiniais skirtų 1 proc. mokyklos biudžeto svarbiausiems mokinių poreikiams.

Antroji demokratiškumo sudedamoji dalis – mokymosi turinio galimybės. Ne visos mokyklos gali pasiūlyti psichologijos, verslo, ekonomikos, filosofijos, mechanikos ar kitas pamokas, nors šios disciplinos itin aktualios moderniame pasaulyje ir net padeda apsispręsti, ką studijuoti ateityje. Kiekviena mokyklos administracija galėtų tinkamai įsigilinti į mokinių poreikius ir pradėti siūlyti papildomas mokymosi programas. Vilniaus savivaldybė galėtų prisidėti prie šių pamokų finansavo, taip kurdama miestą, kurio mokyklos galėtų pasiūlyti ne vien įprastą mokymosi turinį, bet ir daugiau tobulėjimo galimybių savo miestiečiams.

Demokratijos mokyklose svarba

Šiais, populizmo vešėjimo, laikais toks demokratiškumo įpročių praktikavimas įgauna dar svaresnę poziciją. Keldami klausimą ar mokykla paruošia kritiškai mąstančias asmenybes, pirmiausiai turime paklausti, ar ji leidžia praktikuoti kritinį mąstymą tam tikroje praktinėje srityje, kelti klausimus apie viešą gyvenimą, bendrąjį gėrį savame kieme – mokykloje.